Citata "kaip pirštu į akį"

A.Oželis: “Iš tiesų neegzistuoja nei lietuviškų, nei itališkų ar prancūziškų gomurių. Pas mus nėra gastronomijos kultūros! Mane kartais erzina žmonių, nedaug suprantančių apie maistą, pasakymas, kad va Italijoje – oi tai valgiau, o va Lietuvoje prastai. Yra galybė blogų restoranų ir Italijoje, ir Lietuvoje. Bet galima rasti ir gerų. Vietovė maisto kokybei įtakos neturi. Viskas priklauso nuo to, kas gamina”.
 Smaguris prisimena neseniai patirtą blogų ispaniškų restoranų savaitę... ir kaip ji baigėsi, pasiraitojus rankoves virtuvėje. 

HIX - šmix (ir dar keletas naujų žodžių)

Smaguris ėjo pietauti į HIX Soho, vieną iš šefo Mark Hix restoranų, garsėjančių puikia britiška virtuve. 2010-aisiais šis restoranas pelnė geriausio naujo restorano titulą. Valio jam už tai.

Kombinacija pasirodė neprasta: patyręs, ne vieną restoraną atidaręs šefas, šauni vieta (kaip tik pagal sekmadieninę šiltų megztukų ir raštuotų kojinių nuotaiką), riebesnis, šildantis meniu, padori kaina. 

Įrašo pavadinimas kilo nuo žodžio 'šmikis', kas, anot lietuvių kalbos žodyno, reikštų - vėjavaikis, nevykėlis, nenaudėlis. Tai čia gal labiau nenaudėlis, britiškas toks. 

Smaguriui patiko restorano administratorės šukuosena (nerasta, kaip išversti žodį 'receptionist', bet čia tas asmuo, pagal kurį susikuriamas pirmasis įspūdis, kuris tave pasitinka, paprastai su šypsena, ir palydi iki staliuko). Dar - kad ji šiek tiek šyptelėjo. 

Dar patiko pati erdvė: atviras žuvies baras, restorane pilna britų menininkų 'dirbinių', šiek tiek Užupis pasijuto, sekmadieniškas pozityvus Vilniaus ilgesys, mažučiai, sohiški (ir vėl naujadaras, nuo žodžio Soho) staliukai padengti Jamie's Italian restoranų stiliuku (o gal atvirkščiai), nutrintos grindys ir sekmadieniška 'vakar buvo šaunus vakarėlis' publika.

Tad kaip HIX pelnė 'šmix' etiketę? 

Tai prasidėjo nuo visam pasauliui abejingo aptarnavimo. Tokių susiraukusių snukučių ir užsakymo neužsirašinėjančių padavėjų 'taškas' yra Savanorių prospekto Čili pica Vilniuj, arba, anot Užkalnio, Vinchenzo - Mimoza.

Taigi, prieina madam susivėlusiais plaukučiais, persikreipusiu veideliu ir klausia, ar pasiruošę  užsakyti. Pasiruošę. Pradedam nuo vyno - poniutė staiga susirenka taures nuo stalo ir dingsta (??) vidury sakinio. Grįžta po kiek laiko su vynu, ir vėl klausia, ar pasiruošę užsakyti. Norisi ją užprunkšti (nuo žodžio 'prunkšti', jau turbūt atspėjot).

Bala nematė, maistelis užsakytas, sukryžiuojam rankas, pakeliam antakį ir žiūrim, kas bus toliau.

Laukiam laukiam... madam nepasivargino pasiūlyti užkandžių kol štai taip laukiam, teko paprašyt. Atkeliavo kartu su pirmuoju patiekalu, ir neteko prasmės. Tebūnie, bet Smaguris jau rauko nosį.

1. Burokėlių piurė su ožkos pieno sūriu ir graikiniais riešutais.
Džiaugsmometras: Smaguris drąsus, sako namie daug geriau pagamintų.

 2. Tiršta žuvies sriuba, su žuvies gabalėliais. Šilta (gerai), sūroka. Patiekiama su duonos skrebučiu, šafraniniu majonezu, kietuoju sūriu.
Džiaugsmometras: dar drąsesnis pareiškimas, kad namie galima pasigaminti skaniau. 

Pagrindiniai patiekalai pasirinkti tradiciniai, sekmadieniški, kai nesinori eksperimentuoti ir galima nuspėti vaizdą lėkštėje.

1. Sirloin kepsnys, patiekiamas su Jorkšyro pudingu, kalafijorais Bešamelio padaže, skrudintomis bulvėmis ir špinatais. Britijų britija tiesiog. Pudingas pakepęs ilgiau nei turėtų, jaučiasi degėsiukas. Kepsnys užtat tikrai gardus.
Džiaugsmometras: Smaguris vėlgi tikėjosi kažko labiau 'šefiško'...

2. Vištiena, įdaryta su kopūstėliais (netikslus ir juokingas vertimas), špinatais, kaštonais ir šonine. Ingredientus Smaguriui teko atspėt pačiam, kadangi įžymioji padavėja labai skubėjo pasitikrint telefono už kampo (didžiulis veidrodis lubose nepadėjo to padaryt paslapčia) ir neturėjo laiko paaiškint, kas gi atnešta ir numesta (pokšt) ant stalo.
Džiaugsmometras: patiko. 'Vau' faktoriaus nebuvo.

 

Desertai. Šioj šaly kava geriama pabaigus valgyti, t.y. jau ir po deserto. Smaguris niekšelis nutarė paraganėti ir paprašė kavos kartu su desertais, kaip įpratęs, kaip patinka ir kaip mėgsta.

Reikėjo paprašyt kartu su pagrindiniu patiekalu, nes šiai Soho gražuolei (čia apie padavėją) su punktualumu prastoka, kavos atkeliavo jau bebaigiant desertus. Apie juos, beje, trumpai. 

Klasika niekada nenuvils (neturėtų), užsakytas obuolių pyragas su vanilės padažu ir šokoladinis pudingas. Pastarasis - netgi labai pavykęs, šokoladinis šokoladinis, dar galėjo būt šokoladinėj lėkštėj su šokoladiniu šaukšteliu iki pilnos laimės.

Džiaugsmometras: obuolių pyragas ir Afrikoj obuolių pyragas. Sugadinti neįmanoma.

Po 8 patiekalų 'ceremonijos' Chrysan restorane Smaguris nesijautė toks apsunkęs, kaip po pietų HIX. Ir jau tikrai nebuvo toks irzlus. Ir koks tai ironiškas, ir sarkastiškas, ir bambolinas (nuo žodžio 'bambėti').

'Optional' aptarnavimo mokestį (12.5%) Smaguris sumokėjo, tačiau grįžęs namo suraitė ilgoką laiškelį restorano vadybininkui. Restorano vadybininkas atsiprašė, pasiaiškino, pasiūlė nemokamų kokteilių ir kokių tai dar bonusų kitam Smagurio vizitui. 

Kažin tik, ar toks bus, kai Londone tiek daug malonesnių vietų (ir tiek nedaug laiko). Cheers.

In Dabbous we trust

Smaguris šuoliavo į metro stotelę kažkur netoli Mayfair, kai jam į rankas įbruko vieną tų nemokamų žurnaliūkščių.  Pasirodo, juose ne vien sportas ir kriminalai. 

Dabbous restoranas, atidarytas prieš aštuonis mėnesius, iškart gavo Michelin žvaigždelę, tuom nieko nenustebindamas. Šis restoranas - paskutinis mados klyksmas mieste, o staliuką ankčiausiai galima rezervuoti kitų metų lapkritį.

Žemiau - interviu iš žurnaliūkščio su šefu Ollie Dabbous. Smaguris iš dalies/beveik/visiškai/absoliučiai nesutinka su receptu, kaip būti kulinarijos genijumi, o maistą mėgins patikrinti....kitų metų lapkritį :)

Tylus japoniškas orgazmas

Smaguris šventė pirmą įrašą ir savo blogo idėją apskritai. Turėjo būti paprasta, bet ne prasta vakarienė: skanus maistas, gardus vynas, graži vieta. Išėjo kažkaip labai pižoniškai, sunku net paaiškinti (žr. pavadinimą). Keletas nuorodų padės geriau suprasti, kad keisti japoniški terminai tekste - visai ne keiksmažodžiai.

Smaguris pagūglino ir išsirinko vos prieš porą mėnesių atsidariusį japoniškos virtuvės restoraną Chrysan. Užėjus dar kvepia dažais. Šio restorano vyr.šefui ir idėjiniam guru Yoshihiro Murata Japonijoje priklauso trys restoranai, kurie kartu sudėjus turi septynias Michelin žvaigždeles. Restorano meniu sukurtas norint atskleisti ir akcentuoti umami skonį.

Smaguris nutarė nusibausti, paragaudamas tradiciško japoniško Kaiseki meniu. Pasiruoškite visiškai pakeisti savo supratimą apie japonišką virtuvę.

1. Traški ryžių užkandėlė. Iš pažiūros ji gan paprasta (ryžiai, žuvies pasta, kiaušinio trynio trupinėliai). Ragaudamas jauti visą vynuogyną burnoje (nors vynuogės tik puselė), pritrenkiantį granatą (o jo - tik sėklelė) ir fantastiškus ikrus (nors jų - vos įžiūrimas žiupsnelis).

Bendras džiaugsmo rodiklis (džiaugsmometras): Smaguris ploja katučių ir laukia kito patiekalo. 

2. Šiltas saliero briule. Netikėta klasikinio prancūziško deserto interpretacija. Jeigu paklaustumėt, koks šio patiekalo skonis, - lygiai toks, kaip parašyta: saliero briule.

Džiaugsmometras: Smaguris susidomėjęs pižoniškai kilnoja antakius. Ohohoho.

3. Sašimi RINKINUKAS. Iš didžiųjų raidžių. Žalia žuvis nebūna skanesnė, nei šiame rinkinuke. Kombinacijos išties 'umami'škos', leiskite taip pasakyti: lašiša/rausvasis ridikas/laimas/džemas, kokia tai geltonuodegė žuvis (neradome vertimo) su krienu, krabas su marinuotais jūros kopūstais, Smagurio mėgstamiausias.

Džiaugsmometras: Smaguris valgytų tai pusryčiams.

4. Suši 'wow' rinkinukas. Tiesa, meniu žodžio 'wow' nėra. Sušis, įvyniotas į morkų 'popierių' su braškių džemu, arba į burokėlių 'popierių' su jūros unguriu, krabų ir krevetės suši su šafraniniais ryžiais, lašišos pyragaitis, jūrų šukutė su ikrais. Deja, sprogstantis burnoj sušis - su kumquat vaisiaus skiltele ant viršaus, atėmė atmintį ir nebeįmanoma atgaminti likusių ingredientų.

Džiaugsmometras: Wow. 

5. Pastarnoko apskritainis/kukulis (juokitės, juokitės), įdarytas foie gras, tradiciškame azijietiškame sultinyje, pagardintas žaliais svogūnų laiškais ir juoduoju prancūzišku triufeliu. Say no more. Šaunios prancūziškai japoniškos skonio jungtuvės.

Džiaugsmometras: Smaguris ką tik gavo tikrą umami bombą, nežinia, ar atsigaus.

6. Barzdotė (ir vėl juokiatės). Barzdotė patiekiama su voveraitėmis, krizantemos žiedais, kaštonu, ir džiovinta bei skrudinta nepalietiška šaknine daržove chervis. Atrodo kaip atvirukas.

Džiaugsmometras: pusė Smagurio suraukia noselę ir užsimano kažko įprasto.

6. Sous-vide jautienos sukiyaki: svogūnai, grybai, 35 dienas brandinta Angus jautienos file. Genialumas paprastume. Patiekiama krištolo inde, ant ugnies, patiekalo 'dangtis' - cukraus vata, kuri tirpsta, ant jos pilant mongolišką sojos padažą. Tikra vakaro žvaigždė, nes valgai praktiškai tai, ką pats 'pasigamini'.

Džiaugsmometras: Smaguriui patinka viską kontroliuoti. Niam niam niam.

7. Pre-desertas žudikas. Nužudė visas umami apraiškas burnoje ir paruošė desertui. Genmaicha arbatos šerbetas, graikiškų riešutų puta, švieži kriaušės gabalėliai.

Džiaugsmometras: dar kiek, ir Smaguris būtų užsakęs dar vieną degustacinį meniu, iš naujo.

8. Šaldytas sojos pupelių desertas, traškūs noodles, karamelizuoti lazdyno riešutai.

Džiaugsmometras: Smaguris ima filosofuoti ir garsiai mąsto, jog šis desertas - tikra japoniška riešutų duona.

8. Desertas su popkornu, kepta kukurūzų piure, ledais. Pavieniui šie ingredientai nėra kažkuom įdomūs ar išskirtiniai. Smaguris iš gudresnių, tai visko ragauja vienu metu. Umami tiesiog siautėja.

Džiaugsmometras: Reiktų bent vieną didelį uraganą pavadinti Umami.

Neoficialiais duomenimis šiame restorane neseniai pietavo tokie virtuvės grandai kaip Michel Roux Jr, Heston Blumenthal, Clare Smyth. 

Smaguris jaučiasi perdozavęs japoniškumo, kelia taurę kolos į visų sveikatą ir renkasi, kur pietaus sekmadienį. Cheers.

P.s. Taip atrodo restorano tualeto prietaisų skydelis. Valio Japonijai!..

Pradžia. Diena pirmoji.

Smaguris/-iai pirmą įrašą rašo po sočios ir jaukios Sekmadienio (didžioji S) vakarienės. Ilsimės kaip kokie gnocchi sviestelyje su šalaviju.

Smagurio blogas nebus vieša receptų talpykla - nuobodykla.

Smagurio blogas bus apie tai, kaip skaniai ar neskaniai valgėme kažkur Londone (šiuo metu čia tyrinėjam ir žymim teritoriją) ir kaip brangiai ar nebrangiai mums tai kainavo; ką puikaus prigamino Marius, prigeneravęs receptų, kiek kainuoja atsisiųsti The Square receptų knygą, kodėl kartais norisi greito maisto, ką įdomaus radome grįžę savaitgaliui į Vilnių, ar gardi buvo Kalėdų vakarienė ir kaip su draugais suorganizuoti interaktyvią vakarienę per Skype.

Dienos pirmosios pabaiga.